„Spelaion“

Pamirštų sapnų urvas.

2011 kovo 20 d., 04:00 | autorius: Tomas Rekašius

Taip jau sutapo, kad vienas po kito Lietuvos kino teatruose pasirodė net du filmai apie urvus. Prieš porą savaičių speleologai rinkosi į liūdnai pagarsėjusio filmo „Sanctum“ premjerą, o šiuo metu vykstančio festivalio Kino pavasaris dokumentinių filmų programoje galima pamatyti nuostabų režisieriaus Werner Herzog filmą „Pamirštų sapnų urvas“ (Cave of Forgotten Dreams, 2010). Tai mokslininkų, o tuo pačiu ir giliai sujaudintų žmonių pasakojimas apie pietų Prancūzijoje esantį Chauvet urvą. Šis urvas garsus tuo, kad jame buvo atrasta daugiau kaip 300 ledynmečio periodo piešinių ant sienų. Priešistorinių žmonių tapyti paveikslai tūkstančius metų buvo atskirti nuo pasaulio, o šiuolaikiniai žmonės dabar juos bando prakalbinti ir išgirsti.

Atradimas

Urvą 1994 metais gruodžio 18 d. atrado trys speleologai: Eliette Brunel-Deschamps, Christian Hillaire ir Jean-Marie Chauvet, kurio garbei ir pavadintas urvas. Pietų Prancūzijos Ardešo regione Vallon-Pont-d'Arc miestelio apylinkėse esančiose klinčių uolose jie ieškojo urvų. Iki tol ši vietovė garsėjo savo įspūdingu kraštovaizdžiu ir natūralia 30 metrų aukščio arka per Ardešo upę. Tačiau iš karto po urvo atradimo ši vietovė išgarsėjo dar labiau. Iš pradžių jiems pasisekė atrasti nedidelį plyšį, kuriame buvo galima pajausti oro dvelkimą — tai ženklas, kad po žeme yra didesnė ar mažesnė erdvė, į kurią tikriausiai galima kažkaip patekti. Atmetus į šalį akmenis, pavyko atverti įėjimą į urvą, o kiek toliau rasti praėjimą į dar giliau vedantį šulinį. Kiekvienam speleologui tai jau didelis džiaugmas ir jaudinanti akimirka, bet šį kartą atlyginimas buvo dar didesnis. Nusileidus žemyn, urvo atradėjai pateko į didelę salę aukštomis lubomis, už jos buvo dar viena. Bet labiau už nepaliesto urvo stalaktitus ir stalagmitus speleologus nustebino tai, kad jie šiame urve ne pirmieji žmonės. Ant grindų mėtėsi žvėrių kaulai, ir kas svarbiausia - netrukus paaiškėjo, jog urvo sienos tai didžiulė priešistorinių laikų dailės galerija.

Ši galerija daug tūkstančių metų buvo uždaryta. Įėjimas, kuriuo į urvą pateko pirmieji speleologai — antrasis. Pirmąjį įėjimą užvertė ledynmečio periodo akmenys, ir urvas daugeliui metų buvo izoliuotas nuo aplinkos poveikio. Jame išliko viskas, kas tuo metu buvo urve: žvėrių kaulai, pėdsakai, žmogaus rankų atspaudai ir didžiausia šio urvo vertybė — piešiniai ant sienų. Iš viso šiame urve atrasta daugiau nei 300 piešinių. Tai daugiausia ledynmečio periodo žvėrys: urviniai lokiai, raganosiai, mamutai, arkliai, liūtai ir kiti dabar jau išnykę gyvūnai. Didžioji dalis urve rastų kaulų yra urvinio lokio. Kitokių kaulų, tame tarpe ir žmogaus, ten nėra. Tarp piešinių taip pat viso labo tik viena moters figūra. Įdomu tai, kad viena lokio kaukolė padėta akmens. Gali būti, kad čia ateinantys žmonės urvą naudojo ritualiniais tikslais, tuo labiau, kad požymių, jog čia būtų nuolat gyventa, nerasta.

Žmonės

Europoje tuo metu gyveno kromanjoniečiai — pirmieji šiuolaikinio žmogaus atstovai (čia reikia priminti, kad tuo metu lygiagrečiai gyveno ir kitos rūšies žmonės — neandertaliečiai, kurie vėliau išnyko). Jie gyveno organizuotomis bendruomenėmis, statė namus, mokėjo išdirbti kailius ir pasidaryti rūbus, išmoko prijaukinti pirmuosius laukinius gyvūnus. Kromanjoniečiai taip pat turėjo laidojimo apeigas, tuo metu pradėjo formuotis pirmosios religijos. Gal būt tokios pirmykštės religijos apeigų vieta ir buvo Chauvet urvas.

Nustatyta, kad didžioji dalis piešinių nupiešta prieš 30-32 tūkstančių metų. Tai vėlyvasis paleolitas, paskutinio ledynmečio laikotarpis. Žvėrys piešiniuose - taip pat ledynmečio laikotarpio. Juos piešę žmonės labai gerai pažinojo šiuos žvėris ir puikiai išmanė piešimo techniką. Kromanjoniečiai mokėjo ne tik piešti plokščius vaizdus, bet ir išmoko perduoti perspektyvą. Šiam tikslui jie išnaudojo nelygias urvo sienas, ant kurių nupiešti gyvūnai savaime įgavo apimtį. Dar daugiau — jie išmoko pavaizduoti judesį. Dalis piešinių vaizduoja judančius, kovojančius tarpusavyje žvėris. Kai kurie iš jų turi ne keturias, o aštuonias kojas, kitų judesys perduotas per kelis „kadrus“.

Figūros taip tiksliai nupieštos, jog ilgą laiką mokslininkams reikėjo įrodinėti, kad Chauvet urvo tapyba yra autentiška. Kai kurios figūros nupieštos viena linija, daug tikslių anatominių detalių. Dabar aišku, kad piešinių autoriai tikrai yra pirmykščiai žmonės. To įrodymų yra daug. Pvz., kai kurie piešiniai per tūkstančius metu pasidengė plona kalcito plėvele, ir tokio kūrinio sufalsifikuoti praktiškai neįmanoma. Tačiau net jei toks natūraliai „užkonservuotas“ piešinys būtų tik vienas, jo, o kartu ir viso urvo vertė vis tiek būtų neįkainojama. Visas urvas saugo daug įdomių istorijų. Nustatyta, kad pirmuosius ir paskutinius piešinius skiria keli tūkstančiai metų. Per tą laiką čia lankėsi ne tik žmonės — ant sienų ir piešinių yra likusios lokių nagų žymės. Kai kurie piešiniai buvo perpiešti vėlesnių autorių, vienas iš jų keliose urvo vietose paliko savo rankos atspaudų, o visi kartu jie paliko didžiulį pėdsaką žmonijos istorijoje.

Urvo apsauga

Po tokio reikšmingo atradimo urvas iš karto buvo paskelbtas istoriniu paminklu, o vėliau perduotas valstybės globai. Siekiant apsaugoti urvą ir jame esančius piešinius, įėjimas yra uždarytas, ir net urvą tiriančių mokslininkų patekimas į vidų yra griežtai kontroliuojamas, ribojamas vienu metu urve esančių žmonių skaičius ir jų buvimo laikas. Urve įrengta oro drėgmės ir temperatūros stebėjimo ir kontrolės sistema. Viduje visiems privaloma dėvėti aprangą ir batus, kurie neturėjo kontakto su išore. Taip stengiamasi apsaugoti urvą nuo ekologinio užteršimo, mikroorganizmų patekimo į šią trapią ir lengvai pažeidžiamą sistemą, kuri daug tūkstančių metų buvo uždara. Vaikščioti urve galima tik siaurais metaliniais takeliais, ir, savaime suprantama, nieko negalima liesti.

Visas šis tekstas — tai trumpas pasakojimas apie urvą ir jo radinius. Režisieriaus Werner Herzog filmas „Pamirštų sapnų urvas“ gerokai daugiau nei vien tik dokumentuotas pokalbis su urvą tyrinėjančiais mokslininkais. Sakoma, kad sienos turi ausis, jos viską girdi, tik nieko nepasakoja. Šis filmas parodo, kaip šios sienos po daugelio tūkstančių metų pradeda pačios kalbėti. Net ir maža urvo detalė atskleidžia ištisą ledynmečio žmogaus kartais labai dramatiško gyvenimo siužetą.