„Spelaion“

Ekspedicija „Arabika 2010“.

2010 rugsėjo 5 d., 04:00 | autorius: Tomas Rekašius

Pasibaigė speleoklubo „Spelaion“ pagrindinė šių metų vasaros kelionė. Tai jau penktoji iš eilės mūsų klubo organizuojama ekspedicija, skirta naujų urvų Arabikos kalnų masyve paieškai ir jų tyrinėjimui. 2010 metų rugpjūčio 5–25 dienomis vykusios ekspedicijos sudėtis:

• Vladimir Ilin (vadovas)
• Edita Atkucevičiūtė
• Valeryi Dubnovitsky
• Tomas Rekašius

Lyginant su kitomis, tuo pačiu metu, bet skirtingose Arabikos vietose vykusiomis įvairių šalių ir klubų ekspedicijomis, mūsų komandos dalyvių skaičius šį kartą buvo labai kuklus, tačiau tai nesutrukdė pasiekti gerų rezultatų.

Čia reikia priminti, kad praėjusių metų tyrinėjimai urve „Įkvėpimas“ baigėsi tuo, kad Mindaugas Kudirka vienintelis sugebėjo pralįsti pro siaurą meandrą, išėjo ten į nedidelį šulinį, ir nusileidus dugne jo laukė dar vienas nepraeinamas meandras. Dabar jau galima pasakyti, kad šitas pirminis praėjimas tam tikra prasme yra fantastiškas pasiekimas ir, norint jį pakartoti, mums reikėjo kelių dienų sunkaus darbo.

Visa likusi ekspedicijos dalis buvo skirta antrojo meandro platinimui — žinojome, kad urvas tęsiasi ir kitokio pasirinkimo, kaip tik bandyti jį įveikti, mums nebuvo. Dvyliktą darbo urve dieną galų gale pavyko prieiti per porą metrų iki meandro galo ir įsitikinti, kad urvas ir toliau tęsiasi. Šį kartą naujiena buvo džiugi, nes meandro gale atsivėrė išėjimas į gana gilų šulinį. Kadangi tuo metu ekspedicija jau ėjo į pabaigą, nusileisti į naują urvo dalį ir nustatyti šulinio gylio nebespėjome, tačiau aišku, kad kitais metais mūsų garantuotai laukia pirminiai praėjimai.

Pirmosiomis šios ekspedicijos dienomis buvo atliktas labai svarbus darbas — iki urvo dugno nutiestas kabelis ir įrengtas telefoninis ryšys, todėl net ir nedidelės speleologų grupės judėjimo ir darbo urve organizavimas pasidarė žymiai patogesnis. Šiais metais praeitos naujos urvo dalies ilgis labai nedidelis ir sudaro ne daugiau kaip 20 metrų, todėl topografiniai matavimai atliekami nebuvo. Kadangi praktiškai visas laikas ir jėgos buvo skirtos siaurumoms praeiti, sisteminga naujų urvų paieška paviršiuje taip pat nebuvo atliekama. Ekspedicijos pabaigoje Edita ir Valerijus trumpam apsilankė urve „Pikų dama“, kur paskutinį kartą dirbome prieš du metus. Situacija šiame urve sudėtinga; dugnas užverstas labai stambiais akmenimis, o viršutiniame urvo „aukšte“, nors ir jaučiamas oro judėjimas, tačiau akivaizdaus praėjimo toliau nėra.

Detaliau su tyrinėjimų rezultatais bus galima susipažinti specialiai ekspedicijai skirtame puslapyje „Speleologų Pikas“. Ten pat bus ekspedicijos nuotraukų galerija ir kita medžiaga.

Šių metų ekspedicija pasižymėjo puikia organizacija ir dar geresniu jos įvykdymu. Viskas praėjo neįtikėtinai sklandžiai ir tiksliai. Žinoma, keturiems žmonėms tarpusavyje susitarti nesunku, tačiau kartais atrodė, kad ir gamta mums nusileidžia — kai būtinai reikėjo saulės, ji švietė, o dažni lietūs visai netrukdė mūsų planams. Tačiau būtinai norime padėkoti žmonėms, kurie vienaip ar kitaip mums padėjo:

• Raimondui Daniūnui už vertingus patarimus ruošiantis šių metų ekspedicijai,
• speleoklubo „Sokolniki RUDN“ vadovui Aleksandrui Petrovičiui Jefremovui, kuris pirmasis mus pasitiko kalnuose, pavaišino karšta arbata ir pasodino už pietų stalo,
• Bresto speleologams už šiltą priėmimą ir linksmai praleistą vakarą jų stovykloje,
• artimiausiems kaimynams kalnuose — Samaros speleologams, kurie mūsų nepamiršo ir po ilgos pertraukos prisimena mus vardais.

O taip pat tiems žmonėms, kurie nepažįstamam mieste rodė mums kelią, vežė ten, kur mums reikėjo, vaišino gėrimais ir valgiais. Visiems jums labai ačiū!

Su pagarba,
ekspedicijos dalyviai.