2009 metų kelionės į Jurą dienoraštis.

2009 liepos 20 d., 12:00 | autorius: Mindaugas Kudirka, Beata Brazauskaitė ir kt.

Vadovas: Mindaugas Kudirka.
Išvykimas: 2009.04.30, ketvirtadienį 17:42 val. iš Garliavos.
Atvykimas: 2009.05.01, penktadienį 01:57 val. į Jurą.
Urvai: Studnisko, Straszkowej, Swiniuszce, Gleboka, Berkowa, Pietrowa Szczelina.


Rita
Galiu pasakyti, kad pateisinau dvi taisykles. Per treniruotę buvau blogai įsipynusi stoperį, todėl mane išgelbejo žumaras. Taip kilo išvada, kad ši taisyklė neveltui. Antra, urve nusitrenkiau lempą, todėl vis dėlto reikia turėti ir antrą lempą, kuri mane ir išgelbėjo. O šiaip, labai patiko speleo terapija, taip pat ir kitos terapijos: skausmo, palapinės, purvo ir dar daug kitų. Taip kad nėra nieko nuostabiau už terapijų procedūras Juroje!

Eglė Ramonienė
Labai puiki išvyka. Kai jaunimas bando perspjauti su naujesne įranga, su didesniu išgerto alaus kiekiu, su treniruočių kiekiu ir kokybe, bet urvuose su technika ir patirtimi dar nepavijo — vadinasi dar keliausiu.

Eglė Gudaitytė
Keista ta SPELEOLOGIJA... Važiuoju namo su mėlyniuotom kojom, prakirstom alkūnėm, dideliu nuovargiu ir plačia plačia šypsena ... Dabar jau šypseną kelia ir tai, kas dar vakar kėlė ašaras... Aš dar būtinai grįšiu į tuos urvus, būtinai nulįsiu, ten kur netilpau ar pabijojau ...Aš dar pasivysiu visus ... Nenorečiau tik Beatos pasivyti mėlynių skaičiumi. Na, gal dar Agnės neaplenkčiau drebejimu... (bet kad naktys buvo šaltos — faktas, net miegant šalia karštojo Mindaugo).

„Šaunumėlis“... Šitas žodis lindo į galvą šimtus kartų, lendant pro tuos mažus plyšelius, kai aplinkui buvo šalta, drėgna ir tamsu... „Šaunumėlis“ būdavo ir tada, kai trenkdavausi galva, rankytėm ir kojytėm į akmenis... o dar tas „šaunumėlis“ kai nugarmėjau alkūnėmis į apačią ar nemokėjau „įsiklynyti“ į plyšius... Bet aš išmoksiu... Lįsdama dar galvojau ir apie tai, kad reiktų pasilaikyti dietos ir pradėti aktyviai sportuoti.. aišku, kur kas dažniau galvojau, kad ateina paskutinioji. Bet buvo smagu... Jau turiu savo gražiausią urvą... Jau turiu ir svajonę pamatyti gražesnių...

Jau net nemanau, kur yra tas malonumas, kurį speleologai patiria landžiodami po urvus... ogi vis atrodo, kad tą malonumą rasi vis kitame urve... O dabar tik džiaugiesi apturejęs galimybę kažkur nulįsti, pamatyti vidinį žemės grožį, ir pasidžiaugti turiningu laiko praleidimu su šaunia kompanija.

Stasys Rekašius
Smagi, ilga, bet nenuobodi kelionė!!! Kur čia su tokia kompanija nuobodžiausi. O kur dar virstantis medis, pasivaikščiojimas po 77 m urvą, šaltos naktys ir, be abejo, speleologijos kursas. Apie urvų grožį ir juose patirtą jausmą net nekalbu — ir taip viskas aisku.

Mindaugas Kudirka
„Jura“... Kelionė su penkiom merginom... Įmanoma. Kas susiję su urvais, tai galima spręsti pagal jų pavadinimus. „Swiniuszce“ taip ir pakišo kiaulę; vietoj „batinoksų“ sukalti tik spitai, o mes „ausų“ neturejom.

Bet merginu nesuprasi. Miegi sau šiltai, ir staiga pradeda mašina vibruoti, net buteliai barškėti pradėjo. Nesuprantu, kas vyksta. Po minutės kitame mano šone vėl vibracija, tik daug mažesnė. Atsitokėjęs suprantu. Agnė kažko „vibruoti“ pradėjo ir ta vibracija persidavė Eglei. Labiausiai patiko klausyti merginų pokalbio, kai jos mėlynes lygino. Tačiau pagalvojus net šiurpas nukratė; o jei policija sustabdys ir pamatys jas visas mėlynas. Tai paskui teks aiškinti, iš kur tos mėlynės atsirado...

Beata Brazauskaitė
Pirma taisyklė – neprisikrauti į kelionę per daug nereikalingų daiktų. Taip taip, stengiuosi kaskart, nors šįkart kiek apsirikau. Tarkim, turėti šiltą striukę ar megztinį vėsiais vakarais niekada nepamaišys (čia kaip iš patirties vidury žiemos lakstyti su plona rudenine striukele. Nesąmonė, gi!) nors ir užims kiek daugiau vietos kuprinėje, o automobilyje, prie visų kitų draugų didelių pundų, daiktai tiesiog kris iš bagažinės ant galvų. =] Šiaip ar taip, visada kažko būna per daug ar kažko trūksta; ir ilgi plaukai maišo, ir su kelnėm per daug šilta, ir kojos batuose prakaituoja, kad vėliau net baisu nusiauti...

Iškeliaut turėjom ar tai 5, ar tai 6 valandą vakare, nepamenu. Sako man, reikia išlipti Garliavoje "Bibliotekos" stotelėje. Jomajo, ką aš žinau kur tai yra. Buvau kartą su dviračiu netyčia nuklydus kažkur į Rokus, paskui šalia tos Garliavos, o maniau, kad vis važinėju Panemunėj.... Išlipau, o ten baisiai vėjuota, šalta, nieko aplink nėra, nežinau ar atvažiavau kur reik. Žmonių klausiu, ar čia ta biblioteka, atrodo lyg ne garliaviškiai, nieko nežino. Arba kaip kokie vokiečiai užsispaudę nesako. Tfu, pagaliau žiū, iš mikro išlipo Agnė ir dar dvi, kurių akyse neregėjus. Blin, galvoju, kodėl aš visada pasirašau su nepažįstamais žmonėm kažką veikt. Bet tai nieko, viskas, kas nutiko, buvo puiku. =] Tik kitą kartą reiks kokiu nors būdu būti būdresnei ir užsiimti vietą ne vidury galinių sėdynių, nors tai turėjo pliusų – priekinis vaizdas geriau matėsi. =>

Išvažiavom ir išvažiavom. Ir aišku, mergos nebūtų mergos, nors gal taip dažnai ir nebūna, kad stačiai greit kilo klausimas, kaip čia su tais įstatymais, ar kely galima gert. Aišku, kad galima. Degalinė, alus, Kas dar neišsikeitę litų į nelitus. Nuvažiavom, o ir keliai kažkaip tokie geruliai atrodo pasitaikė.

Namie saulė jau kepino, o tuose lenkuose kažkaip nuliję, šlapia. Balaganas. Gerai kad bent pušynas pasitaikė Beatai ir erkinėms paranojoms. Tfu tfu tfu triskart. Vienžo, ar tai buvo kita jau diena ar kaip, aš jau nebepamenu, bet ėjom laipiot. Ot tai smagu buvo. Šimtąkart geriau bei įdomiau nei ant erkinio (nuo šiol jis toks) Panemunės tilto. Ir mėlynių gal mažiau. Nors kaip pasirodys vėliau, ar tai metalo gabalas įsirežęs į kelienį, ar kokie tais akmenai urve, kažkai skirtumo nesudarė toms mėlynėms atsirast.

Palaipiojom ir jau galvoju, oooo kaip faina, negi free time‘as bus dabar. Nynyny, sako, tai ką, į urvą. Pzdc, aukštai ten gi pasirodė. Berods šis pirmasis buvo. Tas gilus. Kur sakė leidžiantis žiūrėt į sieną, atseit ten kolonija šikšnosparnių. Jūs ką, išprotėjot?! Kur čia dar dairytis, gi baisu, o vdrug nusiversi dar, aaa? Pirmas urvas, gi. Bet tai nieko, dairiaus dairiaus, tamsu ir tiek, nesupratau kas ten y ar ney, leidžiuos, vis dar dairaus, ir blin kad tos ervės atsirado ir taip ant širdies neramu pasidarė. Ai , bet tai nusileidau ir vsio. Sako, apraišas nusiimt. O varge, o kam, paskui vėl darbas jas užsimaut, dar ant kombinezono. Ačiū protui, kad paklausė vado. Landžiojom ten ir šian. Mhm, nepamenu katram urve, bet kai liepė kokį tai manevrą atlikti, vadinamą sienų valymu, nauju gražiu raudonu kombinezonu, graudu pasidarė. Tai va, nekartą mintyse kilo pažadai sau, kad reikia pradėti sportuoti ar dar ką daryti, kad paskui nebūtų visokių nutikimų, kaip kad netyčia kam įspirt aukščiau pečių zonos... Gražu gi ten, urvuose, taip maloniai drėgna ir vėsu, kad po kurio laiko net purtyt nuo šiurpo pradeda. =] Didysis kelionės darbas, kaip man iš pradžių pasirodė, o kelionės pabaigoje supratau, kad klydau, buvo užlipti tuos metrus atgal į viršų. Aš tikrai nuoširdžiai nežinojau, kad tą prakeiktą virvę, kuri ne kybo tarp kojų, o bando kartu su manimi kilti į viršų, bandydama palikti kitus urve, reikia įspraust tarp kojų. Nieko nieko, kitąkart žinosiu, ir gal nebebus tų kiek suerzintų veidų viršuje, laukiančių, kol kiti galės leistis.

Tikrai nepamenu, kada kokius urvus lankėme, o juolab kaip jie vadinosi, bet pamenu kitą, kuriame vos visi tilpome, kažkokia apgaule kvepėjo ten. Įsivaizduoji sau, ooooo bus dabar, po to pirmojo, jau bus tikrai kažkas. O nusileidi, ten jau kokie trys žmonės viduj susirangę nematyta jogos poza ir vėl kyli į viršų. Kitas, kuris buvo labai smagus, šiaip pasivaikščioti, kažkoks kolidorinis, matyt, specialiai kelieniams pailsint. Būt smagu tokį kolidorių namie turėt.

Pamenu, buvo dar kažkokia pilis. Ten pakankamai buvo bjauru. Per daug mugių. Smagūs griuvėsiai, įdomu pasivaikščiot. Per daug žmonių. Bet kaip turistui vis tiek verta aplankyt. Dar melagis kalnas pasitaikė. Tiksliau pilis ant kito kalno, visai čia pat. Arti arti. Ania? Kažkas tingėjo eiti, kažkas pavargęs. Bet negi eiti į stovyklą pamiegot ir pakukuot? Juolab, kad kurie nekurie nematę, nebuvę. Bet kai nuėjom ir nenuėjom, kai pasirodė, kad ta pilaitė dar ant kito kalno, kažkaip jau ir man numušė visą ūpą leistis kilti, leistis kilti. Tiek to, gal kada kitą kartą.

Maloniausia kelionės akimirka ir žinoma pižoniškiausia tai — kempingas. Ou je, tikriausias dušas ir tūlikas. Nubėgi galvos išsiplaut, karštas vanduo, atrodo, jau švari, bet tai ne, ne namie, mokėt juk nereik, tai dar šiek tiek, dar ir dar pasišildai, o kitą dieną — vėl molis plaukuose. Svarbiausia idėja jaustis švaria galva. O dėl tos šilumos, tai kodėl visi tokie šalčmiriai???? Kosmosas. Čia, kempinge, tarp kitko, laimėjau mėlynių konkursą. Šaunumėlis, ania.

Mhm, prisiminiau kaip tik dar pora urvų. Vienas gerulis pasislidinėjimui, o kitas, nepamenu, tik kad ten akmenai laiptais rieda. Agnės stebuklingas pirštas judina akmenus. Fun bet nesaugiai kažkaip ten. O kur pasislidinėt gavom progą, buvo vienas iš smagiausių urvų. Bet tikrai netikėjau, kad pro tą patį įėjimą būtų įmanoma grįžti, nes kur taip siaura niekada dar neteko būti. Jei ne molio kalniukas po pilvu, tai kažkoks išsikišimas ties nugara, kaip kokiam unguriui, tik ne į šonus raitytis tenka, o į viršų ir į apačią. Žiū, galiausiai prišliaužėm vietelę, kur galima net atsitūpti!! Nu ir kas, ten įsispraust nelabai išeis, nes Ritos kojos tabaluoja. O kodėl jos tabaluoja? Nes įstrigo. Oooooo, tai nieko, kol dar nemačiau, kas ten per išėjimas. Pzdc antrąkart. Ritą jau ant žemės, gaivinas skaniuoju gėrimu su burbuliukais, kuriuo pasidalino su manim, ir už tai jai ŽIAURIAI AČIŪ. Iškišau galva, ogi žiū, kažkoks lenkas, nu čia dabar, galvoju. Ir taip, ir anaip sukiesi sukiesi, nu bet tai, negi aš tokia žema ar ką, nu niekaip nerandu kur man tą koją užkišt. Ir čia kaip visada pagelbsti vyrukų rankos, kojos, kelieniai. Tikras gėris. Kokia laimė.

Agnė su Egle iš Vilniaus urvo vidury apsisuko ir grįžo atgal. Siaurumų baimė. Blin, džiaugiuosi, kad man tik aukštumų.

O paskutinysis tai, Ooo, staigmenėlė buvo. Nuoširdžiai jau galvojau apsisukti ir į tą brudą nelįsti. Jau berods pirmam urve galvojau, kad bepročiai šitie žmonės ir ką ąš čia veikiu, bet išlindau ir taip smagu, ir dar noriu. Čiut čiut nusileidi, o prieš akis taip siaura, ir nuo apačios taip aukštai. Tai ką man daryt?! Gal siūlote užstrigt? Sako — remkis kojomis į uolas. Gal kas taip sakė, neavi botais ir nežino, kaip šie slysta?? Gerai, prisikabaliuoji prie virvės, galva vos pralenda, tai galvoji, o kaip kitos vietos, galva tai siauriausia juk. Vėl girdi: „remkis kojomis", „o dabar apsisuk į kitą pusę“. Sako, vadinasi, taip ir reikia daryti. Tikriausiai suprantant, kad man baisiausia nejausti pagrindo po kojomis, tai štai, tik apsisukau, ir kad slyst!, kad jau galvoju tėkšiuos žemyn žemyn! gerklę paleidau, ir tik trūkt!, o! pakibau, reiškias, viskas gerai. =]] O grižtant, vėl aš nebegaliu, vėl bijau. Reiškiasi, kad saugiau jausčiausi, reikia prisisegt viską, ką turiu. Mhm, reik galvot iš naujo, tik kad jau po laiko. Tašku per daug ir jau nebegaliu galvos mat prakišt, per aukštai kabu. Bet kaip visada, atsirado gerų žmonių, Agnė atsegė mane ar kažką gero padarė ir vėl gerai ant žemės lauke, dūmas dantyse, ir vėl smaguma.

Ir apskritai, būvo taip įdomu, bet kaip ir kiekviena kelionė per greit baigiasi. Reik keliaut namo, o kai važiuoji namo, tada pradedi norėt kuo greičiau juos pasiekti, ištiest kojas, nusipraust...Grįžus kelias dienas vis urvai neišlindo iš galvos, tad teko net bene priekaištų iš draugų susilaukt. Ne jų reikalas, noriu ir galvoju, tegul geresnę temą pasiūlo. Beje, kažkas šnekėjo apie Tatrus po Jūros. Tai kur tie Tatrai, m???? Apgaulė?